Monoteizmas – dangiškojo plano dalis

Šiais laikais žmonės ir toliau vieni kitus žudo vardan religijos. Dėl to nusprendžiau kiek apžvelgti religijų ir įvairių kultų temą, šiek tiek išanalizuoti, kas tai yra, kodėl jos atsirado, jų teigiamas ir neigiamas puses.

Daugiausiai rūpesčių, mūsų žinomos istorijos metu, kėlė monoteistinės religijos. Vienos iš jų senovėje, o kitos ir dabar.

Jeigu jūs esate giliai tikintis į monoteistines religijas (krikščionybę, islamą ar judaizmą) – gerbdamas jūsų jausmus, nerekomenduoju toliau skaityti šio straipsnio. Kadangi žemiau išsakyti dalykai, gali jus šokiruoti, sukelti neigiamas emocijas ar išmušti iš pusiausvyros.

Šio tyrimo metu, buvo naudojama visa prieinama informacija, be jokių tabu, ne vien kurią pripažįsta įvairių religijų dogmos ar kanonas.

Echnatonas

Pradėsime nuo 1353–1336 m. pr. m. e. – laikotarpio, kada valdė garsusis Egipto faraonas Echnatonas (nuolankus „Atonui“ ar „Amenhotepas IV„), kuris tapo monoteistinės teologijos pradininku.

Monoteizmo koncepcijos idėja

Echnatono atžvilgiu, tai buvo politinis sprendimas, kurio dėka jis ketino suvienyti Egiptą ir tokiu būdu, jį paversti stipria valstybe. Tais laikais valdžia ar religija, buvo beveik sinonimai, kadangi didžiąją dalį valdžios ir įtakos, turėjo aukštus religinius postus užimantys žmonės. Dėl to visa Echnatono istorija yra susijusi su religiniais mitais ir padavimais.

Tuo metu senovės Egipte vyravo daugybė religijų, kurios skaldė šalį į daug stovyklų ir ją taip silpnino. Įvairių religinių konfesijų atstovai, įvairūs žyniai, ne retai turėjo net didesnę valdžią, nei faraonas. Esant tokiai situacijai, šalyje tvyrojo chaosas.

Dėl to Echnatonas ketino iš visų religijų palikti tik vieną, kuri jo manymu, turėjo tapti pagrindine šalies religija ir Iš visų dievų, kaip vienintelį dievą, jis išsirinko saulės dievą „Ra“, kuris turi dar ir daugiau vardų, kaip „Atonas“, „Amon“, „Amon Ra“ ir t.t…

Tai buvo religija, kuri pripažino tik vieną dievą ir neigė kitų dievų ar filosofijų egzistenciją, kas būdinga krikščionybės, judaizmo ar islamo atveju ir bendrai yra vadinama, kaip „monoteizmas“ ar tikėjimas į vienintelį dievą.

Ar tai galėjo būti Echnatono idėja?

Echnatonas buvo labai jaunas, beveik paauglys, kai jam šovė į galvą tokia brandi valstybės suvienijimo idėja. Šios idėjos prieš tai neįžvelgė joks kitas Egipto valdovas.

Daugelį tyrėjų tai glumina ir jie kuria įvairias hipotezes, pvz., kad Echnatonas buvo nežemiškos kilmės ir dėl to net būdamas toks jaunas, sugalvojo tokį išmintingą, beveik nežemišką planą.

Mano manymu, tai buvo daug brandesnio proto vaisius. Greičiausiai monoteizmo ideologas buvo Mozė, kuris pagal ne kanoninius šaltinius yra laikomas vienu iš senovinio Egipto mokslininkų ir inžinierių.

Manoma, kad Mozė puikiai išmanė prieštvanines technologijas, kas kanoniniuose tekstuose suprantama kaip stebuklai. (tai didelė istorija…)

Antrasis bandymas

Echnatono planui žlugus, jis buvo nuverstas ir Mozė kartu su Egipte vergavusiais judėjais patraukė į Izraelį (Is+Ra+El), kur jie sėkmingai realizavo monoteistinės religijos idėją.

Tai buvo judaizmo ir „Toros“ gimimas, o vėliau krikščionybės ir islamo. 

Toroje tiesiogiai rašoma, kad ji parašyta Mozės vardu. Tačiau tie patys iš Toros perrašyti tekstai Biblijoje, jau šią informaciją skelbia dievo vardu. Ryšys čia akivaizdus.

Judėjai Mozę laikė dievu, nes jis juos biblinių stebuklų (prieštvaninių žinių ir technologijų) dėka, išvadavo iš vergovės Egipte.

Monoteizmas

Monoteizmo stiprioji pusė slypi vienybėje, nes tai suvienija daug žmonių ir jie tokiu būdu tampa sunkiai nugalima jėga. (pvz., kryžiuočiai, įvairūs radikalai, teroristai ir t.t…)

Tačiau siekdamas visus priversti išpažinti tik vieną filosofiją, monoteizmas neleidžia laisvai kvėpuoti kitų filosofijų šalininkams. Neatsižvelgiant į tai, kokią naudą civilizacijai neša kitos filosofijos, net jei šių filosofijų nauda yra daug didesnė, nei pačio monoteizmo.

To pasekoje, buvo išžudyti gnostikai ir katarai; sunaikintos beveik visos senovinės žinios ir jų sergėtojai; kelis šimtmečius siautėjo inkvizicija, kurią galima prilyginti genocidui; kryžiaus žygiai ir t.t… Pakanka prisiminti Pilėnus, Medvėgalį ar Žalgirio mūšį…

To pasekoje, monoteistinės religijos buvo skiepijamos brutalios karinės jėgos pagalba ištisai engiant ir prievartaujant įvairias tautas, kad jos priimtų ir pripažintų svetimą religiją, kartu ir kultūrą ar įsitikinimų sistemas. Tokiu būdu pavergtos ir engiamos tautos, po savo kojomis pamynė tikrąsias jų vertybes, kultūrą, tradicijas, filosofijas ir tikėjimą.

To pasekoje, šiandieną egzistuoja įvairūs radikalai, fundamentalistai ar terorizmas, šventasis karas ir kita religinė agresija. Negana to, jie kovoja net vieni su kitais (pvz. šiitai su sunitais – paskendę ginče, kuri iš šios religijos versijų yra labiau tyresnė). Kadangi monoteizmas netoleruoja keleto skirtingų filosofijų, tačiau bet kuri senesnė religija, turi daug savo atšakų.

Religijos skilimas į kelias

Iš pradžių tai buvo viena religija, kuri išplito į skirtingus pasaulio kampelius. Juose ji buvo perrašyta skirtingomis kalbomis, asimiliavosi su skirtingų kultūrų papročiais ir tradicijomis. Tas pats dievas įgavo keletą vardų ir taip viena monoteizmo religija pavirto į tris.

Vėliau vykę karai ir politinės peripetijos, dar labiau supriešino tautas, jų kultūras ir papročius, kas pavertė šias religijas dar labiau svetimomis. Šių veiksnių pasekoje, atsirado keletas skirtingų monoteizmo koncepcijų, kurios pradėjo viena kitai prieštarauti. Nors visose jų, garbinamas tas pats Ra (ar Saulė), tačiau jau vadinamas kitais vardais.

Krikščionybės kryptis

Įvairūs valdovai (pvz., Romos imperatorius Konstantinas I), puikiai suvokė monoteizmo galią ir ja naudojosi siekiant savų tikslų. Dėl to jie kaip norėjo, taip ir keitė religinius tekstus, manipuliavo jų filosofijomis. Retkarčiais net įstatymų pagalba buvo įteisinamos iš piršto laužtos, ne menkos šių tekstų redakcijos, tokiu būdu priverčiant visus piliečius pripažinti šias pataisas.

Ši valdovų savivalė, dar stipriau iškraipė įvairių religijų filosofijas. Jos taip dar labiau nukrypo nuo savo pradinių dogmų ir tarpusavyje susvetimėjo.

Protestantai

Protestantų tikėjime pripažįstamos ne visos iš aukščiau minėtų pataisų. Dėl to jie ir vadinami protestantais – protestuojantys prieš tai. Tokiu būdu, jų religijos versija yra arčiau tiesos ir mažiau iškraipyta. Nors net ir ji, nėra pradinė.

Islamo kryptis

Šio atžvilgiu islamas yra archajiškiausias, saugojantis senesnes tradicijas. Nors net ir jis, asimiliavosi su šalių, kur jis dominuoja, papročiais. Jeigu jį lyginti su pradiniu Echnatono tikėjimu į Saulės dievą Ra.

Islame yra legenda, kad vienam iš islamo religinių veikėjų apsireiškęs angelas pareiškė, kad krikščionybę taip stipriai išdarkė žmonės, kad aukščiausiosios jėgos tapo tuo pasipiktinę. Tai ir paskatino islamo atsiradimą, kas aukščiausiųjų jėgų supratimu, buvo atsakas į tokią žmonių savivalę.

Dėl to, už šiandieninę religinę agresiją, terorizmą, šventąjį karą ir kitus panašius padarinius, iš dalies yra atsakingi tie, kas senovėje savaip iškraipė krikščionybę.

Iš visų monoteistinių religijų, Islame daugiausiai yra akcentuojamas tradicijų saugojimas ir tabu, kuris draudžia žmonėms, kaip jie pageidauja, keisti Korane esančius religinius tekstus ar įstatymus.

Šioje religijoje vadovaujamasi tik tuo, kas jau senai parašyta šioje knygoje. Tačiau dėl šios priežasties, ši religija yra labiausiai archajiška ir panašu, kad mažiausiai atspindinti dabartinės civilizacijos poreikius. Tai lyg dvi medalio pusės..

Religijos kilmė

Pats religijų ir kultų atsiradimo mechanizmas yra daug senesnis už šias religijas. Ir tai vyksta dar ir dabar.

Šiuo metu galima stebėti įvairių kultų ar trendų atsiradimą, kurie ne visada suvokiami sveiko proto (pvz., ledinio vandens ant galvos pylimas, skalbimo priemonių valgymas ir pan.). Įvairių asmenų ar jų filosofijų kultai, sektos ar tikėjimai, gimsta ir šiandieną.

Tik šiuo metu atsirandančius kultus, dėl jų modernumo, mes nelinkę laikyti religijomis.

Bendras ir dabartiniam ir senoviniam žmogui elgesys – pagal panašius įsitikinimus, burtis į grupes, kas sukuria įvairias brolijas / seserijas, kultus, sektas ar religijas.

Religijų ir kultų mechanika

Periodiškai civilizacijos susiduria su dideliais karais, genocidais, gamtiniais kataklizmais, įvairiomis politinėmis, socialinėmis, ekonominėmis ar ideologinėmis permainomis. Permainų pasekoje gali išnykti švietimo sistema, pražūti visi mokytojai (pvz., Tamerlanas žudė visus užkariautų teritorijų žmones, išskyrus gerus amatininkus), knygos (pvz., Hitleris degino knygas) ir net nelikti mokančių skaityti (pvz., po Branduolinio karo, tvano ir panašių įvykių).

Tačiau kultai ar tikėjimai, net ir tada gali puikiai iš kartos į kartą perduoti įvairias žinias. Užtenka jas šiek tiek mistifikuoti ir jos taps nesunkiai priimtinos, net visiškai primityviems ir neraštingiems protams, kurie sugebės jas perduoti ateities kartoms.

Pagoniški tikėjimai į gamtos stichijas – tokiu būdu, iš kartos į kartą perdavė žinias apie gamtą ir jos stichijas (biologija, chemija, fizika ir pan.). Be žinių apie gamtą, buvo svarbios ir įvairios kitos žinios, pvz. medicina, žemdirbystė, psichologija, parapsichologija, astronomija, astrologija ir t.t…

Šios žinios išgyveno daugelį amžių ir pasižymėjo ypatinga giluma. Tačiau monoteistinės religijos, jose įžvelgė pavojų ir demonizavimo pagalba sunaikino šias žinias ir jų sergėtojus, paversdamos juos, jų tokiems tikslams išgalvoto „velnio“ tarnais ar piktųjų jėgų išmone, po ko slėpėsi tik vienintelis dalykas – „neišmanymas“.

Dangiškasis planas

Dangišku planu galima laikyti visatos ar kūrėjo emanacijas, visatoje gyvenančioms būtybėms, kurių tikslas yra dvasiškai evoliucionuoti.

Prie šio plano, taip pat prisideda ir aukštesnės, labiau išsivystę visatos civilizacijos, iš taip vadinamų angeliškų planų ar dimensijų, kuriu atstovus, kai kurie tikėjimai laiko angelais, mesijais ar demonais.

Šių atstovų tikslas yra nukreipti civilizacijos vystymąsi į efektyvesnę vystymosi vagą, retkarčiais įsikišant ir į natūralią vystymosi eigą, kas iš pirmo žvilgsnio ne visada atsiliepdavo teigiamai ir dažniausiai nesutapdavo su tiesioginiais civilizacijos tikslais, kurie dvasinės evoliucijos prasme yra ne pagrindiniai, nors ir svarbūs šio tikslo siekimui.

Retai lengviausias kelias yra efektyviausias dvasinio vystymosi kelias.

Šiuos dalykus galima pavadinti „evoliuciniais faktoriais„. Vieni iš šių faktorių, greičiausiai buvo daugelio iš religijų ir filosofijų atsiradimas, aukštesnių civilizacijų atstovų ar jų delegacijų apraiškos, kaip ir įvairių dogmų ar filosofijų perdavimas mūsų civilizacijai ir ne vien tai.

• Dešimt dievo įsakymų – tai moralės normos, kurios tapo aktualios nuo tam tikro civilizacijos išsivystymo lygmens;
• Koranas – įstatymų rinkinys, kuris kažkada buvo skirtas tik pradėjusiai vystytis civilizacijai, kad ji visiškai nepaskęstų chaose.

Vystantis civilizacijai, vis skirtinga pagalba iš šių angeliškų planų buvo reikalinga.

Pagal indigo vaikų informaciją, būtent iš šių planų ir buvo sukurtas mūsų pasaulis. O kadangi kūrėjas, tai visata, tai tuo pačiu ir jo darbas.

Evoliuciniai faktoriai

Beveik visi evoliuciniai faktoriai yra efektyvūs tik tam tikrą būtybės ar civilizacijos vystymosi periodą ir retai naudingi visą vystymosi laiką. Tam tikrame vystymosi periode, jie atlieka naudingą darbą ir po to tampa išsemtais. Po ko jų laikantis ir toliau, jie gali net kelti nereikalingą pavojų ar trukdyti tolimesniam vystymuisi.

Tačiau vienas iš dvasinės evoliucijos tikslų yra pačiam objektui pažinti, kad jis konkretų evoliucinį faktorių „peraugo“ ir jo pats sąmoningai su laiku atsisakė.

Neverta ištisai laikytis tų pačių filosofijų, dogmų, metodų, priemonių ar veiksnių. Net ir mokytojai su laiku keičiasi ir tai yra natūralu evoliuciniame kontekste.

Koranas

Tam tikrą laiko periodą, Koranas padėjo kurti civilizaciją ir jai vystytis. Tuo metu ji dar buvo labai primityvi. Tačiau pagal dabartinį civilizacijos išsivystymą, tai jau archajiškos normos, kurios sprendžiant pagal šios religijos poveikio rezultatus, jau neatspindi šiandieninių aktualijų ir net savo egzistencija kelia pavojų (pvz. terorizmas, šventasis karas, galvų kapojimas ir panašios archajiškos atgyvenos).

Laisvieji mūrininkai (masonai)

Jų dėka, savo laiku civilizacijoje atsirado mokslas, aukštosios mokyklos (pvz., Vilniaus universitetas), kas davė didelį postūmį tuometinės civilizacijos vystymuisi. Tuo pačiu, tai leido tokioms slaptoms brolijoms įsitvirtinti labai įtakinguose postuose ir kurti pasaulį pagal jų įsivaizduojamą pasaulio tvarką, kai likusios civilizacijos sąmoningumas dar buvo pakankamai mažas.

Šiuo metu žmonija jau ir be šių brolijų pagalbos supranta mokslo svarbą. Nes su jų pagalba tapo pakankamai tam sąmoninga. Didėjant civilizacijos sąmoningumui, žmonės patys pradėjo kurti dar labiau sąmoningesnę, geriau apgalvotą pasaulio tvarką ir civilizaciją.

Taip slaptosios brolijos, kaip ir visi evoliuciniai faktoriai, atlikę savo naudingą darbą išsisėmė ir tolimesnė jų įtaka, gali net griauti, riboti ar lėtinti civilizacijos vystymąsi.

Iškastiniai energijos resursai.

Dabar jau visi supranta, kokią žalą mūsų pasauliui daro nafta, dujos ar anglis. Tai ir gamtos tarša (kokį pasaulį męs ketiname palikti savo vaikams), pastoviai kylantys karai, genocidai, karo nusikaltimai, karinės įtampos, terorizmas ir t.t…

Tačiau męs tai pradėjome suvokti, tik dėka šio evoliucinio faktoriaus atlikto naudingo darbo.

Savo laiku, iškastiniai energijos resursai, stipriai išvystė civilizaciją, padėjo žmonėms suvokti šių resursų keliamus pavojus, ir kaip ir visi evoliuciniai faktoriai, išsėmė savo potencialą ir daugiau nėra reikalingi.

Nacizmas

Ne visi iš evoliucinių faktorių yra teigiami. Net ir neigiami faktoriai tarnauja kaip evoliuciniai faktoriai. Daugelį amžių egzistavo daug rasizmą ar nacionalizmą propaguojančių žmonių, kurie reiškė ar net ir dabar dar reiškia, kitoms rasėms ar tautoms neapykantą (ši problema, vis dar labai aktuali pvz. JAV).

Vieni šią pamoką išmoko ir daugiau jos nekartoja, o kitiems dar ją greičiausiai teks išmokti. Po ko jie galbūt suvoks, kokią tai neša žalą, ir tokiu būdu tai suveiks, kaip evoliucinis faktorius, kuris išmokys svarbias pamokas, ir kaip ir visi evoliuciniai faktoriai, išsisems.

Religiniai kultai ir fanatizmas

Jeigu XX a. žmonija mokėsi „nacizmo pamoką„, tai XXI a. ji mokosi „kultų ir fanatizmo pamoką„. Tai šventasis karas, terorizmas ir panašūs neigiami faktoriai, kurių žalą civilizacijai, pagal aukų skaičių, galima prilyginti genocidui!

Šio reiškinio priežastys slypi naivume, fanatiškame pasitikėjime ir aklame paklustume – aklai sekant paskui religinius stabus ir lyderius, kurie siekdami savų tikslų, naivius ir religingus žmones siunčia į mirtį, naudodamiesi jais kaip „patrankų mėsa“.

Likęs pasaulis, kartu su jais, tik iš kitos pusės, irgi mokosi šią pamoką, vis dar nesuvokdamas, kad šių dalykų neina nugalėti ginklu, tuo pačiu metu laikantis liberalių idėjų ir nesistengiant visai gilintis į problemą.

Tai dilema ir pamoka, kurią šiai civilizacijai dar teks išspręsti.

Šaltiniai

Tyrinėjimai vyko ne vieną dešimtmetį, analizuojant įvairiomis kalbomis prieinamą, įvairių mokslinių tyrimų ir teorijų, ezoterinių ir teologinių filosofijų informaciją. Dėl to išvardinti visus šaltinius, nėra įmanoma. Šis straipsnis, tai daugiau kaip keletą dešimtmečių trukusių, mano tyrinėjimų išvados. Tačiau internete, tikrai galima rasti daug susijusios informacijos, ypač jeigu neapsiriboti vien lietuvių kalba, kuria net daugelis susijusių Vikipedijos straipsnių yra nepakankamai išsamūs. Taip pat neapsiriboti ir vien tekstais, bet atsižvelgti ir į įvairių dokumentinių filmų ar seminarų vaizdo įrašus (pvz. youtube).

Daug informacijos galima rasti anglų ir rusų kalbomis. Net šiame puslapyje nurodytos lietuviškos Vikipedijos nuorodos – jų anglų ar rusų kalbos versijos, jums duos ženkliai daugiau informacijos, nei šios lietuviškos jų versijos. Pvz. Angliškas Egipto faraono Echnatono (Akhenaten) aprašymas, jums atskleis daug daugiau informacijos, nei lietuviška šio Vikipedijos puslapio versija.