Išgyvenimas mieste karo metu

Tai vieno žmogaus pasakojimas, kuris karo metu su grupe žmonių išgyveno metus laiko dideliame mieste. Pasakojimas vietomis kiek žiaurokas ir niūrokas, tačiau retai mums pasitaiko proga išgirsti kažką panašaus, kaip žmonės tokiomis sąlygomis sugeba išgyventi, kokie dalykai tada yra svarbūs, kad nežūti ir išlikti gyvam kartu su savo artimaisiais. Taip pat, mano manymu, ši istorija turi ir istorinę vertę.

Aš esu iš Bosnijos, kur 1992-1995 m. buvo tikras pragaras. Tuo metu man teko metus laiko išgyventi mieste, kuriame gyveno 60000 gyventojų: be vandens, be elektros, be benzino, be medicininės pagalbos, be civilinės gynybos, be bet kokios formos centralizuoto miesto valdymo ir įvairių kitų „tradicinių“ miestui ir normalų žmonių gyvenimą užtikrinančių tarnybų ar paslaugų. Mūsų miestas buvo metus laiko armijos blokadoje ir gyvenimas jame buvo tikras „mėšlas“… Nebuvo nei policijos, nei armijos. Buvo tik ginkluotos grupės. Tie, kurie buvo ginkluoti – gynė savo namus ir šeimas.

Kai viskas prasidėjo, nedaugelis buvo tam pasiruošęs. Pas daugumą buvo maisto tik vos kelioms dienoms. Kai kurie turėjo pistoletus ir tik labai nedaugelis AK ar kitokių ginklų. Praėjus kažkur 1-2 mėnesiams, pradėjo siausti banditų gaujos, kurios viską griovė, pvz. ligoninės greitai pavirto skerdynių vietomis. Policijos daugiau nebuvo, kaip ir 80% ligoninių personalo. Man pasisekė, nes mano šeima tuo metu buvo didelė (15 žmonių, dideliame name, 6 pistoletai ir 3 AK) – mes išgyvenome, bent didžioji mūsų dalis.

Karas Bosnijoje

Kad pagelbėti užblokuotiems mieste žmonėms, kas 10 dienų amerikiečiai numesdavo sauso davinio komplektus, bet jų niekada nepakakdavo. Kai kurie, tiesa tokių buvo nedaug, turėjo savo sodus.

Po 3 mėnesių prasidėjo gandai apie tai, kad žmonės pradėjo mirti nuo išsekimo ir šalčio. Kad nesušalti, mes deginome nuo apleistų namų nuimtas duris, langų rėmus, parketus, baldus ir t.t… Daugelis numirė nuo įvairių ligų, ypač dėl vandens (iš mano šeimos du). Daugiausiai gėrėme lietaus vandenį, valgėme balandžius ir net žiurkes.

Pinigai labai greitai prarado vertę ir žmonės sugrįžo prie mainų. Pvz. už mėsos konservą buvo galima permiegoti su moterimi (sunku apie tai kalbėti, bet taip buvo). Didelė dalis moterų, kurios prekiavo savo kūnu, buvo į beviltišką padėtį pakliuvę motinos, kurios bandė išgyventi ir išgelbėti savo vaikus. O dėl tokių dalykų, kaip ginklai, amunicija, žvakės, žiebtuvėliai, antibiotikai, benzinas, baterijos ir maistas, mes kovojome lyg žvėrys. Tokiomis aplinkybėmis viskas keičiasi ir daugelis žmonių pavirsta pabaisomis. Tai buvo siaubinga. Galia priklausė nuo kiekio. Jeigu tu gyveni name vienas, žūti ar būti apiplėštam buvo tik laiko klausimas, net jeigu esi gerai ginkluotas.

Šiuo metu aš ir mano šeima esame tam puikiai pasiruošę. Esu gerai ginkluotas ir pas mane yra pakankamai patirties. Nesvarbu kas nutiks, žemės drebėjimas, karas, tsunamis, ateiviai, teroristai, ekonomikos sugriuvimas, sukilimas ir t.t. ir pan… Mano patirtis rodo, kad vienam žmogui beveik nėra šansų išgyventi. Jėga yra kiekyje. Nenutolkite nuo šeimos, ruoškitės tam kartu ir rinkitės patikimus draugus.

Kaip karo metu saugiai keliauti mieste?

Miestas pagal gatves pasidalino į bendruomenes. Mūsų gatvėje buvo 1520 namų. Kiekvieną vakarą, kad apsisaugoti nuo banditų ir mūsų priešų, mes organizuodavome patruliavimą po 5 ginkluotus žmones. Visi mainai visada vykdavo gatvėje. Už 5 kilometrų buvo specialiai mainams skirta gatvė, kur buvo viskas tam organizuota, bet dėl snaiperių į tenai vaikščioti buvo pernelyg pavojinga. Be to, buvo galima užtaikyti ant banditų ir likti apiplėštam. Per visą laiką aš į ten keliavau tik du kartus, kai man prireikdavo tikrai kažko ypatingo (vardina vaistus, pagrinde antibiotikus).

Niekas po miestą nevažinėjo automobiliais. Gatvės buvo užblokuotos griuvėsiais ir apleistais automobiliais. Benzinas buvo labai brangus.

Jeigu prireikdavo kažkur nukeliauti, visada tai darydavome nakties metu. Niekada nevaikščiodavome po vieną ar per daug didelėmis grupėmis. Visada po 2-3 žmones. Visi būdavo ginkluoti ir judėdavome labai greitai, šešėlyje, praeidami gatves per namų griuvėsius ir niekada tiesiog gatve. Buvo daug banditų grupių, po 10-15 žmonių, o kai kurios net iki 50. Tačiau, buvo daug ir normalių žmonių, kaip tu ar aš, tėvų, senelių, kurie žudė ir plėšė. Nebuvo „gerų“ ar „blogų“. Pagrindinė žmonių dalis buvo kažkur per vidurį – pasiruošę blogiausiam.

O medžiai? Juk aplink miestą buvo daug miškų. Kodėl deginote duris ir baldus?

Aplink miestą nebuvo daug miškų. Tai buvo labai gražus miestas, su restoranais, kino teatrais, mokyklomis ir oro uostu. Visi medžiai, kurie augo mieste ir miesto parke, per pirmus 2 mėnesius buvo nupjauti ir sudeginti. Be elektros, kad pasigaminti maistą ir apšildyti namus, deginome viską, kas degė: baldai, durys, parketas ir t.t… Medis dega greitai. Pas mus nebuvo priemiesčių ir fermų priemiestyje. Priemiestyje buvo priešai, o mes buvome apsupti. Niekada neidavo žinoti, kas konkrečiu momentu yra tavo priešas.

Kokios žinos tau pravertė šio periodo metu?

Kad geriau įsivaizduoti situaciją, tai buvo beveik sugrįžimas į akmens amžių. Pavyzdžiui, pas mane buvo buitinių dujų balionas, bet šildymui aš jo nenaudojau. Tai būtų buvęs pernelyg brangus malonumas! Kadangi žiebtuvėliai buvo labai vertingi, aš šį dujų balioną naudojau tam, kad juos pildyti. Prie baliono žarnos buvau pritaisęs savo gamybos žiebtuvėlių pildytuvą. Pvz. kas nors man atnešdavo tuščią žiebtuvėlį, o aš jį užpildydavau ir už tai gaudavau konservų dėžutę ar žvakę.

Išgyvenimo įgūdžiai, pvz. laužo sukūrimas baterijos pagalba. Aš esu felčeris ir šiose sąlygose mano žinios buvo mano kapitalas. Būkite smalsūs ir sumanūs. Tokiose aplinkybėse jūsų turimi įgūdžiai taisyti įvairius daiktus kainuos brangiau už auksą. Daiktai ir atsargos vėliau ar ankščiau baigiasi, tai neišvengiama, o jūsų žinios ar sugebėjimai jums visada padės išgyventi. Ką aš noriu pasakyti – mokykis taisyti daiktus, avalynę ar žmones. Pvz. mano kaimynas mokėjo gaminti žibalą lempoms (įdomu iš ko?) ir dėl to jis niekada nebadavo.

Jeigu turėtumėte tris mėnesius pasiruošimui, kaip jūs ruoštumėtės?

Trys mėnesiai? Bėgčiau iš šalies? Juokauju… Dabar aš žinau, kad viskas gali sugriūti labai greitai. Šiuo metu turiu paruošęs maisto atsargų, higienos reikmenų, baterijų ir panašių dalykų 6 mėnesiams laiko. Gyvenu bute, kuris yra gerai apsaugotas, bet turiu ir namą kaime, kuris randasi už 5 km. nuo mano buto. Name irgi turiu atsargų 6 mėnesiams. Tai mažas kaimelis, kuriame daugelis gyventojų yra gerai pasiruošę. Karas juos to išmokė. Pas mane yra 4 ginklai, po 2000 kulkų kiekvienam. Turiu sodą ir išmanau sodininkystę.

Dar pas mane išsivystė gera nuojauta. Kai visi aplinkui kalba, kad viskas bus gerai, aš žinau, kad viskas vieną dieną sugrius. Pas mane yra pakankamai jėgų daryti tai, ką turiu daryti, kad apginti savo šeimą, nes kai viskas grius, reikės būti pasiruošusiam daryti „negerus“ dalykus, kad išgelbėti savo vaikus, kad išgyventi kartu su savo šeima. Išgyventi vienam beveik nėra šansų (tai mano nuomonė), net jeigu tu esi ginkluotas ir pasiruošęs. Būdamas vienas, tu vis tiek žūsi. Tai teko matyti daug kartų. Grupės ar šeimos, kurios yra gerai pasiruošę, turi daug žinių ir įvairių įgūdžių įvairiose srityse daug geriau tokiais atvejai išgyvena.

Kokiomis atsargomis verta pasirūpinti?

Priklauso kaip jūs planuojate išgyventi. Jeigu jūs norite gyventi vien iš vagysčių ar plėšikavimo – viskas ko jums reikia, tai ginklai ir amunicija, daug amunicijos. Jeigu ne, tada dar jums reikės ir maisto, higienos reikmenų, baterijų, akumuliatorių, mažų daiktų mainams (peiliai, žiebtuvėliai, žiebtuvėlių akmenėliai, muilas ir pan.). Dar ir alkoholis, kuris gali ilgai stovėti, pvz. viskis, pačios pigiausios ir geriausios prekės apsikeitimui.

Daugelis numirė dėl higienos problemų. Jums reikės labai paprastų dalykų, bet dideliais kiekiais, pvz. šiukšlių maišai – daug šiukšlių maišų ir tualetinio popieriaus. Vienkartiniai indai, stiklinės – jų jums reikės labai daug. Aš tai žinau, nes pas mus jų iš viso nebuvo.

Man asmeniškai higienos prekės yra net svarbiau už maistą. Galima sumedžioti balandį ar rasti valgomų augalų, bet neina rasti ar sumedžioti, pvz. dezinfekuojančio skysčio. Plovimo ar dezinfekavimo priemonės, chlorkalkės, muilas, pirštinės, kaukės… Pirmosios pagalbos suteikimo žinios, mokėti plauti žaizdas, nudegimus ir t.t…

Gali nutikti ir taip, kad jūs rasite gydytoją, bet neturėsite kuo jam sumokėti. Išmok naudoti antibiotikus. Neblogai yra turėti jų atsargoje.

Ginklus reikia rinktis kuo paprastesnius. Dabar aš nešioju .45 kalibro gloką. Man jis patinka, bet šis ginklas čia yra retas, dėl to turiu dar du TT (jie yra pas visus ir lengva jiems gauti amunicijos). Aš nemėgstu kalašnikovų, bet čia ir vėl ta pati istorija – jie yra pas visus, reiškiasi ir pas mane. Reikalingi yra maži ir nepastebimi daiktai, pvz. turėti generatorių yra gerai, bet dar geriau 1000 žiebtuvėlių „Bic“. Generatorius problemų atveju sukels nereikalingą dėmesį, o 1000 žiebtuvėlių užima nedaug vietos, yra nebrangūs ir juos visada galima išmainyti.

Keturiose didelėse bačkose rinkdavome lietaus vandenį, po to jį šildydavome. Buvo upelis, bet vanduo jame labai greitai pasidarė nešvarus. Vandeniui laikyti tara irgi yra labai svarbi, bačkos, kibirai ir pan.

Ar buvo naudos iš aukso ar sidabro?

Taip. Aš asmeniškai visą auksą, kurį radau namuose, iškeičiau į amuniciją. Retkarčiais gaudavome ir pinigų, dolerių ar Vokietijos markių. Už juos pirkdavome kai kuriuos daiktus, bet tai vykdavo retai ir kainos buvo astronominės, pvz. konservuotų pupelių dėžutė kainavo 30-40$. Vietinė valiuta greitai nuvertėjo ir mes viską įsigydavome mainų pagalba.

Ar brangiai kainavo druska?

Brangiai, bet kava ir cigaretės buvo dar brangesnės. Pas mane buvo daug alkoholio ir aš jį mainiau be problemų. Lyginant su taikiu metu, alkoholio vartojimas išaugo daugiau nei 10 kartų. Dabar gal net naudingiau apsirūpinti cigaretėmis, žiebtuvėliais ir baterijomis – jie užima mažiau vietos. Tuo metu aš dar nebuvau „survivalistas“. Pas mus nebuvo laiko pasiruošti. Per kelias dienas iki to momento kai „išmatos pakliuvo į ventiliatorių“, politikai per televizorių kartojo, kad viskas eina pagal planą ir nėra priežasčių nerimauti. O kada „dangus mums nukrito ant galvų“ – mes stvėrėme tai, ką spėjome…

Ar sunku buvo įsigyti šaunamąjį ginklą? Ką mainėte į ginklus ir amuniciją?

Po karo kiekvienuose namuose jų buvo daug. Karo pradžioje policija daug ginklų konfiskavo, bet daugelis nemažai jų prieš tai paslėpė. Dabar pas mane yra vienas legalus šautuvas (su licenzija). Pagal mūsų įstatymus, tai vadinasi „laikinoji kolekcija“.

Neramumų atveju valdžia konfiskuoja visus registruotus ginklus. Nepamirškite to! Žinai, yra žmonės, kurie turi legalius ginklus, bet be jų pas juos dar yra ir nelegalių ginklų, tam atvejui, jeigu legalius ginklus sugalvotų konfiskuoti.

Jeigu pas jus yra vertingų prekių mainymui, neramiais laikais gauti ginklą nebus sunku. Bet reikia nepamiršti, kad pats pavojingiausias laikas yra pirmosios dienos. Gali taip nutikti, kad tuo metu jūs neturėsite laiko įsigyti ginklą, kad apsaugoti savo šeimą. O būti beginkliu tokiu chaoso ir panikos laikotarpiu yra bloga idėja. Mano atveju, vienam žmogui reikėjo automobilio akumuliatoriaus radijui ir pas jį buvo ginklų. Su juo aš išmainiau savo akumuliatorių į 2 ginklus ir amuniciją jiems.

Amuniciją mainydavau į maistą, o po kelių savaičių maistą į amuniciją. Niekada nedariau mainų namie ir niekada nieko nemainiau dideliais kiekiais. Labai nedaugelis žinojo, ko ir kiek aš laikau namie. Pagrindinis dalykas yra saugoti įmanomą maksimumą pagal dydį ir vertę. Su laiku suprasite kas brangiau kainuoja.

Pasitaisau: ginklai ir amunicija visada man bus pats svarbiausias dalykas. Antroje vietoje būtų dujokaukės ir jų filtrai?

O kaip dėl gynybos?

Gynyba buvo labai primityvi. Ir vėl gi, mes nebuvome pasiruošę ir naudojomės tuo, ką turėjome… Langai buvo išdaužyti. Stogai buvo baisiame stovyje po bombardavimų. Visi langai buvo kuo nors užversti – maišais su smėliu, akmenimis ir pan. Aš įvairiais griuvėsiais ir šiukšlėmis užblokavau vartus. Naudodavau kopėčias, kad perlipti per sieną. Mūsų gatvėje buvo vaikinas, kuris pilnai užbarikadavo savo namą, o po to išmušė skylę sienoje į gretimą sugriuvusį namą. Tai buvo savotiškas slaptas įėjimas.

Tai galbūt jums pasirodys keista, bet visi labiau apsaugoti namai buvo sugriauti ir sunaikinti pirmoje eilėje!

Mano rajone buvo gražių namų su sienelėmis, šunimis, signalizacijomis, grotomis ant langų ir pan. Žmonės pirmoje eilėje atakavo būtent juos. Kai kurie sugebėjo atsilaikyti, o kiti ne. Tai priklausė nuo viduje esančių „vamzdžių“ ir rankų kiekio. Aš manau, kad gynyba yra svarbus dalykas, bet ja reikia pasirūpinti taip, kad ji netrauktų nereikalingo dėmesio. Jeigu gyveni mieste ir atėjo blogi laikai, tau prireiks paprastos, saugios ir dėmesio netraukiančios vietos, kur būtų didelis kiekis ginklų ir amunicijos.

Kiek amunicijos?

Tiek kiek tilps! Reikia savo namus paversti minimaliai „patraukliais“. Šiandieną mano namuose yra plieninės įėjimo durys, bet jos tik nuo pirmosios chaoso bangos. O po to aš išvažiuočiau už miesto, kur būtų didelė grupė žmonių (šeima ir draugai). Karo metu pas mus buvo situacijų… Nėra reikalo gilintis į smulkmenas… Tačiau mūsų pusėje visada buvo pranašesnė ugnies galia ir plytinė siena. Taip pat, kažkas iš mūsų pastoviai stebėjo gatvę. Geras organizuotumas yra gyvybiškai svarbus tuo atveju, jeigu jus užpultų banditų gauja.

Mieste buvo galima pastoviai girdėti šūvius. Ir vėl, mūsų perimetro gynyba buvo gan primityvi. Visi išėjimai buvo užversti, palikti tik nedideli plyšiai ginklams. Viduje, bet kokiu paros metu, mažiausiai 5 šeimos nariai buvo pasiruošę kovai ir vienas žmogus būdavo pasislėpęs saugioje vietoje išorėje.

Kad išvengti snaiperių ugnies, dienos metu mes niekur neidavome iš namų. Pirmojo laikotarpio metu žūsta silpniausieji, o likusieji kovoja. Dėl snaiperių, gatvės dienos metu buvo praktiškai tuščios. Gynyba buvo numatyta išskirtinai trumpai distancijai. Daugelis žuvo dėl to, kad užsimanė nueiti ir sužinoti informaciją apie situaciją.

Tai svarbu, reikia nepamiršti, kad pas mus nebuvo nei informacijos, nei radijo, nei televizijos, nieko išskyrus gandus… Nebuvo organizuotos armijos ir mes visi tapome kareiviais. Pas mus nebuvo pasirinkimo. Visi turėjo ginklus ir stengėsi apsiginti. Mieste nebuvo galima nešioti kokybiškų ar gražių daiktų, nes dėl jų kas nors galėjo jus nudėti. Nepageidautina buvo net turėti „gražų“ ginklą, nes tai keldavo nereikalingą dėmesį.

Aš tau štai ką pasakysiu, jeigu rytoj įvyktų kažkas panašaus, aš būčiau kuklus, panašus į visus, prisibijantis ir nusivylęs… Galbūt net parėkaučiau ir truputėlį paverkčiau. Gražūs drabužiai, ne variantas… Aš neišeičiau apsirengęs itin gražiais drabužiais ir nepradėčiau rėkti – „Aš atėjau! Ir jums visiems dabar šakės! Jūs blogiečiai!“ Ne, aš pasilikčiau nuošalyje, gerai ginkluotas, pasiruošęs, įvertindamas savo sugebėjimus kartu su savo geriausiu draugu ar broliu. O super-gynyba ar super-ginkluotė, neturi didelės reikšmės… Jeigu žmonės mato, kad jiems vertėtų tave apvogti, kad esi rentabilus – jie tave apvogs. Tai tik laiko ir reikalingo šiam reikalui vamzdžių ir rankų kiekio klausimas…

Kaip sekėsi palaikyti asmeninę higieną?

Mes naudojome kastuvą ir bet kokį žemės lopinėlį, kuris buvo netoli namų… Atrodo ne itin švariai? Taip ir buvo. Mes prausdavomės lietaus vandeniu arba upėje. Tačiau dažniausiai, kas liečia paskutinį variantą, tai būdavo pernelyg pavojinga. Tualetinio popieriaus mes neturėjome, o jeigu būtumėme turėję, aš jį būčiau išmainęs. Tai buvo „nešvarus“ reikalas.

Duosiu tau patarimą, patys svarbiausi dalykai tokioje situacijoje yra ginklai ir amunicija… O TIK PO TO visi kiti dalykai. Žinoma, viskas priklauso nuo prieinamos teritorijos ir turimų pinigų. Jeigu kažką pamirši, nieko baisaus. Visada atsiras kas nors su kuo galėsi kažką į tai išsimainyti. Tačiau, jeigu pamirši ginklą ar amuniciją, galimybės apsimainyti pas tave neliks. Taip pat, aš nesuvokiu didelių šeimų, kaip papildomų „burnų“. Didelės šeimos, tai daugiau ginklų ir jėgų. О toliau kiekvienas prisitaiko savaip.

Kaip tvarkėtės su sergančiais ir sužeistaisiais?

Žaizdos dažniausiai buvo šautinės. Be specialisto ir įrangos, jeigu nukentėjusiam pavykdavo kur nors rasti gydytoją, jis turėjo 30% tikimybę išgyventi. Tai jums ne kinas. Žmonės mirdavo… Daugelis mirė nuo žaizdų užkrėtimo. Pas mane buvo antibiotikų 3-4 atvejams, žinoma dėl šeimos. Žmonės dažnokai gan kvailai žūdavo. Nuo paprasčiausios diarėjos (viduriavimas) keleto dienų bėgyje buvo galima numirti, jeigu nebuvo vaistų ir pakankamai vandens… Ypač vaikai. Buvo daug odos susirgimų, apsinuodijimų maistu… Ką padarysi… Dažnai naudodavome vietinius augalus ir spiritą… Trumpam laikui tai tikdavo, bet ne ilgam… Higiena yra labai svarbi, kaip ir turėti kuo daugiau vaistų ir ypač antibiotikų.

---

Šaltiniai

Как выжить в городе. Советы выживальщика из Боснии
Pagal keleto web puslapių medžiagą. Pradinio šaltinio nepavyko rasti.

Vertimas: Arvydas G.