Einšteino reliatyvumo teorijos spindesys ir skurdas
Mūsų technologinės revoliucijos amžiuje, nežiūrint į mokslo ir technikos pasiekimus bei daugelį pergalės riksmų, tenka apgailestaujant konstatuoti, kad iš tikrųjų mes gyvename pasaulyje apie kurį nieko nežinome.
Praeitų šimtmečių mokslininkai ištyrė pačius įvairiausius gamtos reiškinius ir šiuo pagrindu remiantis sukūrė apibendrintas priklausomybes, kurioms mes priskyrėme „dėsnių“ statusą. Jų pagrindu buvo sukurta daugelis sistemų ir technologijų, ko pasekoje žmonija pradėjo jaustis daug jaukiau nei akmens amžiuje. Remiantis tuo pačiu pagrindu, išsivystė ir mus supančios aplinkos supratimas. Tačiau, šios žinios yra labai skurdžios ir manyti, kad Visata veikia vien tik pagal „didžiųjų“ mokslininkų sukurtas teorijas nėra pagrindo.
- Profesorius paklausė – „kas yra elektra?“
- Išsiblaškęs studentas atrėžė: „žinojau, bet pamiršau…“
- „Koks praradimas!“ – riktelėjo profesorius.. Niekas visame pasaulyje nežino, kas yra elektra… Vienintelis žmogus tai žinojo ir pamiršo! Kai prisiminsite papasakokite ir mums! Mes irgi norime žinoti, kas tai yra!
Vis tik, kodėl du vienodi elektriniai krūviai, remiantis Kulono dėsniu, vienas kitą atstumia, kol yra ramioje būsenoje ir vienas kitą traukia, jeigu jie kartu juda erdvėje? Pagal Ampero dėsnį, jie tuo metu tampa srovėmis, kurios viena kitą traukia. Kas gi pasikeitė? Juk vienas kito atžvilgiu jie nejuda! Ir tokių klausimų yra daugybė.
Kad ir remiantis elektromagnetinėmis teorijomis buvo sukurta elektrotechnika, elektronika ir dar daug visko, pvz. ištisos pramonės sritys, bet mes neturime jokio supratimo apie tai, kodėl visa tai veikia, kas yra šių fizikinių reiškinių, kuriuos mes taip sėkmingai naudojame savo reikmėms, pagrindas.
Šios išsakytos mintys liečia ne vien elektrą. Mes kiekvieną dieną naudojamės gravitacija, nes vaikščiojame žemės paviršiumi ir nenuskrendame į kosmosą, bet kas tai yra mes neturime nei menkiausio supratimo. Tas pats ir kas liečia materiją ar bet kokį kitą fizinį reiškinį.
Fizikinių procesų esmės neišmanymas priveda prie to, kad didžiulės lėšos jų tyrimams tampa iššvaistytos veltui. Kur senai žadėta termobranduolinė energija, kuri turėtų žmoniją amžiams aprūpinti pigia energija? Buvo sukurti „Tokamakai“ ir aidėjo pergalės riksmai apie „stabilią“ plazmą, kuri egzistavo 0,01 sekundės. Buvo konferencijos, disertacijų gynimas ir apdovanojimai! Tik vis dar nėra pačios termobranduolinės energijos ir dabar jau niekas net negali pasakyti, ar ji kažkada iš viso bus. Tai liečia ir magnetinę hidrodinamiką, aukštatemperatūrinius superlaidininkus ir daugelį kitų temų. Temų, kurias griebiasi tyrinėti mokslininkai ir kurių esmės neišmanymas mums žiauriai keršija. Ir po to tenka pritarti tam, kad kai kurios tyrimų programos pasauliniu mastu tampa uždarytos, kaip neperspektyvios. Pavyzdžiui, tyrimų programos su aukštųjų energijų (dalelių) greitintuvais.
Visa tai liudija apie gilią krizę, kuri aprėpė fiziką bei su ja kartu ir visus gamtos mokslus.
Reikia pastebėti, kad panašios krizės žmonijos istorijoje jau buvo seniau. Aštuoniolikto šimtmečio pabaigoje, Lavuazjė buvo panikoje dėl to, kad nesuprato, kodėl iš tų pačių pradinių medžiagų, priklausomai nuo jų santykio ir aplinkos faktorių, gali gautis labai įvairūs rezultatai ir visiškai skirtingos medžiagos. Tačiau, situacija pradėjo aiškėti kai jis įvedė „elemento“ sąvoką. Ne už ilgo po to, 1824m. Džonas Daltonas įvedė „Atomo“ sąvoką, kad apibrėžti minimalų „paprastos“ medžiagos kiekį. Tada paaiškėjo, kad molekulės yra atomų statybinė medžiaga. Tokiu būdu krizė buvo įveikta ir prasidėjo progresas chemijos bei elektros srityse.
Panaši istorija įvyko XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje. Buvo atrasta visa aibė nesuprantamų reiškinių ir fizikai buvo panikoje, griuvo klasikinės teorijos pagrindai. Padėtį pataisė “elementarių dalelių“ sąvokos įvedimas. Atomai tapo šios naujos statybinės medžiagos kombinatorika ir gamtos mokslai pradėjo ir vėl judėti į priekį. Tai davė pagrindą tam, kad gauti atominę energiją.
Šiuo metu irgi galima pastebėti kažką panašaus. Jau net niekas nežino kiek mūsų mokslininkai priskaičiavo „elementarių materijos dalelių“… Lyg 200, o gal 2000 – priklausomai nuo to, kaip skaičiuoti… Visos jos po tarpusavio susidūrimo gali transformuotis į kitas „elementarias daleles“ ir niekas nežino ką su tuo daryti… O aktualia užduotimi šiuo metu yra laikoma neutrino magnetinio momento suradimas. Šis magnetinis momentas, greičiausiai yra labai trumpas, jeigu jis iš viso egzistuoja… Tiesa, tam reikia išskirti labai daug lėšų… Juk tai toks svarbus mokslas! Beveik tokios pat reikšmės, kaip nesenai buvo laikomas gravitacinių bangų suradimas, kurių kiek po to paaiškėjo, gamtoje neegzistuoja…
Kas tai? Grynas parazitavimas ar po visu tuo slypi kai kurie visuomeninio vystymosi dėsniai.
Tai senai karaliaujančių moksle mokyklų bandymai, bet kokia kaina išsaugoti savo pasenusias ir iš viso nevykusias pozicijas, kad išsaugoti savo prestižą ir padėtį. Žinoma, pirmoje eilėje materialią padėtį. Perauklėti šias mokyklas – reiškia atitraukti jas nuo gerai atidirbto visuomeninio lovio, iš kurio jie taip įpratę “siurbti“ lėšas ir šito jie tikrai neleis… Išeitis yra tik viena, sukurti naujas mokyklas, studijuojančias naujas mokslines krytis ir laukti kol jie visi išmirs.
Nors techninė išeitis iš padėties, kuri susidarė teorinėje fizikoje, taipogi yra. Kaip ir seniau, reikia įvesti peržiūrėjimui naują „statybinę medžiagą”, iš kurios susidėtų pačios „elementarios dalelės“. Kadangi vakuumas sugeba sukurti šias daleles, tai reiškia, kad ši statybinė medžiaga taip pat yra vakuume, kuris užpildo visą erdvę. Tai „eteris“, materiali aplinka, iš kurios gali būti sukurtos įvairios struktūros, kurių judėjimas yra laikomas fizikinių laukų sąveika. A. Aciukovskio sukurta „Eterio dinamika“ („Эфиродинамика“, žr. pabaigoje) demonstruoja, kad jos pagalba galima daugiau nei sėkmingai išspręsti šiuo metu fizikoje atsiradusius prieštaravimus.
Tačiau išeina, kad eteriu iš viso užsiiminėti negalima, kadangi jo egzistavimą kategoriškai neigia viena iš pačių didžiausių dabartinių teorijų, kuri buvo sukurta visų laikų ir tautų genijaus, pono Alberto Einšteino, kuris ją sukūrė XX a. pradžioje. Tai Specialioji reliatyvumo teorija. Tiesa, Bendroji reliatyvumo teorija, kurią tas pats genijus sukūrė kiek vėliau, taip pat lygiai ir kategoriškai tvirtina, kad Eteris yra, ką savo moksliniuose darbuose tvirtino ir pats šių abiejų savo teorijos pusių autorius.
Och ta reliatyvumo teorija! Kiek iečių savo laiku buvo sulaužyta dėl to, kad ne visi pripažino, kad Einšteinas yra šios teorijos autorius. Bet visa tai jau praeityje ir dabar Specialioji reliatyvumo teorija mokoma mokyklose bei universitetuose. Remiantis ja, atsiranda naujos mokslinės sritys bei kuriama ir daug kitų teorijų. Reliatyvumo teorija padarė pradžią tokiems fundamentaliems mokslams, kaip dabartinė kosmologija, reliatyvistinė astrofizika, gravitacijos teorija, reliatyvistinė elektrodinamika ir keletas kitų… Ir dabar Einšteino reliatyvumo teorija tapo teisingumo etalonu, bet kokioms kitoms teorijoms: jos visos būtinai turi atitikti reliatyvumo teoriją ir jokiu būdu jai neprieštarauti!
Ryšium su tuo net 1964 m. Sovietų Sąjungos mokslų akademija priėmė specialų nutarimą – bet kokią kritiką reliatyvumo teorijos atžvilgiu prilyginti amžinojo variklio išradinėjimui, o autoriams paaiškinti jų klaidas. Žiniasklaidoje jokios kritikos Reliatyvumo teorijos atžvilgiu iš viso neleisti spausdinti. Nes tai anti-moksliška…
Reliatyvumo teorija sukūrė naują mastymo formą, kurios pasekoje senosios tiesos, akivaizdūs „sveiku protu“ suvokiami dalykai tapo nepriimtini. Įvykdžius revoliuciją fizikų galvose, Reliatyvumo teorija pirmiausiai įdiegė „neaiškumo principą“, kurio dėka yra iš viso neįmanoma įsivaizduoti tai, ką ši teorija teigia…
Fiziniai procesai tapo erdvės ir laiko savybių pasireiškimu. Erdvė išsikraipo, laikas sulėtėja. Tiesa, deja paaiškėja, kad laiko ir erdvės iškraipymų tiesiogiai išmatuoti neįmanoma, bet tai niekam ir nerūpi, kadangi šį iškraipymą galima apskaičiuoti.
Aplink Reliatyvumo teoriją ir jos autorių Albertą Einšteiną yra sukurtos legendos. Kalbama, kad Reliatyvumo teoriją visame pasaulyje pilnai supranta tik vos keli žmonės… Malonūs lektoriai plačiajai auditorijai atskleidžia Teorijos paslaptis – Einšteino tiltas, dvynių paradoksas, juodosios skylės, gravitacinės bangos, didysis sprogimas. Su pagarba prisimena, kad Reliatyvumo teorijos autorius mėgo groti smuiku, buvo kuklus žmogus ir skutimusi naudojo paprastą muilą.
Visiems, kurie išdrįsta nors kiek abejoti teorijos teisingumu paprastai aiškinama, kad Teorija jiems yra per daug sudėtinga ir kad geriau jiems jų abejones pasilikti sau… Bet kokia Reliatyvumo teorijos kritika yra prilyginama bandymams sukurti amžinąjį variklį ir rimti mokslininkai į tai net nekreipia jokio dėmesio. Nors ir abejojančių balsai niekada netyla. Tarp tų kas abejoja yra daug taikomųjų mokslų atstovų, kurie pripratę dirbti su vizualiais procesais. Taikomųjų mokslų atstovai sprendžia praktines užduotis ir pirmiausiai prieš jas sprendžiant jiems reikia įsivaizduoti reiškinių mechanizmus – kaip gi kitaip jie gali ieškoti sprendimų? Tačiau, jų balsai skęsta bendrame šios Teorijos pasekėjų pagyrūniškame tone.
Albertas Einšteinas
Tai kas gi yra Einšteino reliatyvumo teorija?
Reliatyvumo teorija susideda iš dviejų dalių – Specialioji reliatyvumo teorija – SRT, kuri apžvelgia reliatyvistinius reiškinius, kurie pasireiškia kūnams judant artimais greičiais šviesos greičiui, ir Bendroji reliatyvumo teorija – BRT, kuri pritaiko SRT gravitaciniams reiškiniams. Abiejų šių teorijų pagrindas yra postulatai – konkrečios teorijos rėmuose niekaip nepatvirtinti ir neįrodyti teiginiai, kuriais siūloma aklai tikėti. Geometrijoje tokie dalykai yra vadinami aksiomomis.
Specialioji reliatyvumo teorija remiasi ne dvejais, kaip teigia jos pasekėjai, bet penkiais postulatais. O bendroje reliatyvumo teorijoje prie šių penkių SRT postulatų yra pridėti dar papildomi penki.
Pirmasis iš SRT postulatų yra manymas, kad gamtoje eteris neegzistuoja. Kaip apsukriai išsireiškė Einšteinas: „patenkinamos teorijos negalima sukurti neatsisakius nuo tam tikros erdvės egzistavimo, kuri užpildo viską“. Kodėl negalima? Galima padaryti prielaidą, kad dėl to, kad pačiam Einšteinui nieko nepavyko pasiekti su eteriu, jis leido sau manyti, kad ir niekam kitam to nepavyks padaryti. Reiškiasi negalima!
Antrasis postulatas, tai taip vadinamas „reliatyvumo principas“, kuris skelbia, kad visi procesai sistemoje, kuri randasi tolygaus ar tiesioginio judėjimo būklėje, veikia pagal tuos pačius dėsnius, kaip ir ramios būklės sistemoje. Šis postulatas būtų neįmanomas jeigu egzistuotų eteris: tada tektų peržiūrėti procesus, kurie yra susiję su kūnų judėjimu eterio atžvilgiu. O kadangi eterio neegzistuoja, tai ir nėra į ką atsižvelgti.
Trečiasis postulatas skelbia apie pastovų šviesos greitį, kuris, kaip šis postulatas teigia, nepriklauso nuo šviesos šaltinio judėjimo greičio. Tuo galima patikėti, kadangi šviesa yra bangos ar sūkurio struktūros, galinti judėti savu greičiu, neatsižvelgiant į šviesos šaltinio judėjimo greitį, bet tik į eterį, kuriame ji konkrečiu metu randasi. Tačiau, išvados iš to tada gausis kitokios.
Ketvirtasis postulatas susijęs su intervalo, susidedančio iš keturių sudedamųjų dalių – trijų erdvės koordinačių ir laiko nekintamumą (invariantiškumą) padaugintą iš šviesos greičio. Kodėl būtent iš šviesos greičio? O gi šiaip sau… Postulatas!
Penktasis postulatas yra „vienalaikiškumo principas“, remiantis kuriuo, dviejų įvykių vienalaikiškumo faktas yra nustatomas pagal momentą, kada stebėtojas gavo šviesos signalą. Kodėl būtent pagal šviesos signalą, o ne garsą, ne mechaninį judesį ir pagaliau ne telepatiją? Taip pat, šiaip sau. Postulatas!
BRT Postulatai
Bendroje reliatyvumo teorijoje – BRT, prie šių postulatų prisideda dar penkis, iš kurių pirmas šiame penkete ir šeštas eilėje pritaiko visus prieš tai paskelbtus postulatus reiškiniams su gravitacija, kas gali būti iš karto paneigta, nes ankščiau išvardinti postulatai yra susiję tik su šviesos arba kitaip tariant, elektromagnetiniais reiškiniais. O gravitacija juk yra visai kitas, ne elektromagnetinis ir su elektromagnetizmu nieko bendro neturintis reiškinys. Dėl to tų pačių postulatų pritaikymą visai kitai sričiai pirmiausiai vertėtų kažkaip paremti, pateisinti ar ne taip? Tačiau, tai nėra niekaip paremta ir tam nėra jokio reikalo. Juk tai postulatas!
Septintasis postulatas teigia, kad erdvės ir laiko savybės yra įtakojamos gravitacinių laukų. Kodėl tai buvo būtent taip apibrėžta? Tai postulatas ir uždavinėti tokius klausimus yra netaktiška.
Aštuntasis postulatas skelbia, kad visos valdymo sistemos, kas liečia koordinačių skaičiavimus yra „kovariantinės“ arba skaičiuojamos vienodai. Postulato pagrįstumas yra toks pat, kaip ir prieš tai išvardinto.
Devintasis postulatas mus džiugina tuo, kad gravitacijos plitimo greitis yra lygus šviesos greičiui. Postulato pagrįstumas toks pat, kaip ir kelių prieš tai išvardintų postulatų.
Dešimtasis postulatas teigia, kad erdvė yra „neįmanoma be eterio, nes Bendra reliatyvumo teorija suteikia erdvei fizikines savybes“. Einšteinas tai įtarė jau 1920m., o 1924m. tai patvirtino. Suprantama, kad jeigu BRT neegzistuotų erdvės, ji neturėtų fizikinių savybių ir neegzistuotų ir eteris. Bet kadangi fizikinės savybės yra priskirtos – eteris turi teisę egzistuoti, nežiūrint į tai, kad SRT eteris neegzistuoja ir joje jis teisės egzistuoti net neturi… (žr. Pirmasis postulatas).
Štai taip! Gaunasi, kad teorijos autorius prieštaravo pats sau!
Visi nuostabūs Einšteino matematiniai atradimai, kurie yra pateikiami kaip SRT ketvirtojo postulato rezultatai, apie kūno masės, jo ilgio, laiko, energijos, impulso ir daugelio kitų parametrų priklausomybę nuo judėjimo greičio, buvo išvesti panaudojant taip vadinamas „Lorenco erdvės ir laiko transformacijas“. Niuansas yra tame, kad šiuos skaičiavimus Lorencas atrado dar 1904 m. arba metus laiko prieš Einšteino specialios reliatyvumo teorijos (SRT) atsiradimą ir jis juos išvedė remiantis ir atsižvelgiant į tai, kad erdvė yra užpildyta eterio substancija, kas stipriai prieštarauja visiems Einšteino SRT postulatams. Dėl to, kai reliatyvistai paskęsta linksmose ovacijose, kad jie gavo eksperimentų keliu patvirtintus skaičiavimus, pagal SRT priklausomybes, kaip tik ir būna turimos omenyje priklausomybės, kurios yra paremtos Lorenco laiko ir erdvės transformacijomis, kurių pradinė teorija yra išvesta remiantis tuo, kad eteris egzistuoja…
Specialiosios reliatyvumo teorijos (SRT) logika kelia nuostabą. SRT, kaip visų savo išvadų pagrindą laiko šviesos greitį. Jeigu paleisti jos visus samprotavimus per matematinę mašiną, rezultate gaunama pirmiausiai tai, kad visi reiškiniai priklauso nuo šviesos greičio, o antra, kad būtent šis greitis ir yra pats didžiausias įmanomas. Tai labai išmintinga, nes jeigu SRT kaip pagrindą pasirinktų ne šviesos greitį, bet pvz. mažo berniuko vardu „Vasia“ greitį turistiniame žygyje, tai būtent su jo judėjimo greičiu ir būtų susiję visi fizikiniai reiškiniai šiame pasaulyje. Bet berniukas čia greičiausiai yra nė prie ko. O šviesos greitis tada prie ko?!
Bendrosios reliatyvumo teorijos (BRT) logikos pagrindas yra tai, kad masės, kurios turi trauką, iškreipia erdvę, nes tokiu būdu įneša gravitacinį potencialą. Šis potencialas iškreipia erdvę. O iškreipta erdvė priverčia mases traukti viena kitą. Baronas Miunhauzenas, kuris save kartu su savo arkliu už plaukų ištraukė iš pelkės greičiausiai buvo šio didžiojo fiziko mokytojas.
Ir visiškai nuostabūs dalykai vyksta su reliatyvumo teorijomis, kas liečia eksperimentinius jų patvirtinimus, su kuriais teko aiškintis detaliai. Pageidaujant, apie juos galima paskaityti originaliame straipsnyje nurodytą literatūrą[1]. Įdėmiai ištyrus visus prieinamus pirminius šaltinius, autorius savo nuostabai nerado jokių SRT ar BRT teorijų eksperimentinių patvirtinimų. Jie sau priskiria tai, kas jiems nepriklauso arba užsiiminėja tiesioginiu faktų klastojimu. Kaip vieną iš patvirtinimų galima nurodyti tas pačias Lorenco laiko ir erdvės transformacijas, apie kurias jau buvo minėta aukščiau. Taip pat galima remtis gravitacinės ir inertinės masės ekvivalentiškumo principu, ką klasikinė fizika nuo pat savo gimimo laikė ekvivalenčiais dalykais. Reliatyvumo teorija su blizgesiu įrodė tą patį, bet nuopelnus pasisavino sau.
Kaip antrąjį teiginį galima prisiminti apie Maikelsoną, Morlį 1908 ir Milerį (1921-1925), kurie aptiko eterinį vėją ir buvo paskelbę savo eksperimento rezultatus. Tiesa, Maikelsonas tai padarė ne iš karto, o tik 1929 m. tačiau reliatyvistai apsimetė, kad to nepastebėjo. Jie jų nepripažino – maža kas ką primatavo! Tokiu būdu jie įvykdė mokslinę klastotę.
Taip pat, galime prisiminti, kaip yra matuojami žvaigždžių šviesos spindulių nukrypimų kampai Saulės užtemimų metu: iš visų galimų ekstrapoliacijos metodų būna išrenkamas tas, pagal kurį rezultatai labiausiai atitinka Einšteino tikėtinus… Dėl to, kad ekstrapoliuojant paprasčiausiu būdu, rezultatas būna daug labiau artimas Niutono variantui. O tokie „menkniekiai“, kaip žele padengtos plokštelės, apie ką perspėjo „Kodak“ bendrovė, kuri tiekė šias plokšteles, kur buvo fiksuoti oro srautai šešėliniam Mėnulio konuse Saulės užtemimo metu, kuriuos atrado autorius šviežiu žvilgsniu pažvelgęs į nuotraukas, kur jis išvydo Saulės atmosferą, apie kurią seniau niekas nežinojo ir kuri vis tik egzistuoja, bet į visa tai niekada nebuvo atkreipta jokio dėmesio. O kam, jeigu tai ir taip geri sutapimai, ypatingai jeigu priiminėti tik tai, kas yra naudinga konkrečios teorijos šalininkams ir nepriiminėti nieko, kas jiems yra nenaudinga.
Šiandieną nėra pasaulyje labiau reakcinės ir melagingos teorijos už Einšteino reliatyvumo teoriją. Ji bevaisė ir negalinti duoti nieko taikomųjų mokslų atstovams, kuriems reikia spręsti realias problemas ir užduotis. Jos pasekėjai nesikuklina dėl nieko, įskaitant ir administracinių sankcijų naudojimą prieš jiems nepritariančius. Tačiau laikas, kurį istorija buvo skyrusi šiai „teorijai“ išseko. Reliatyvizmo užtvanka, kurią pastatė gamtos pažinimo mokslų vystymu suinteresuoti žmonės, pradeda traškėti nuo faktų bei naujų taikomųjų uždavinių slėgio ir ji neišvengiamai sugrius. Einšteino reliatyvumo teorija yra pasmerkta ir pačiu artimiausiu metu bus išmesta į šiukšlyną.
– V. A. Aciukovskis, vienas iš eterio šalininkų ir eterio dinamikos sukūrėjų.
„Besąlygiška pagarba autoritetui yra didžiausias tiesos priešas.”
– Albertas Einšteinas
[1] Ieškant daugiau informacijos, žiūrėkite originalų rusišką straipsnį ar kitus žemiau pateiktus šaltinius. Ši publikacija yra tik dalis originalaus straipsnio, iki punkto „priedas“ (rus. „Приложение“), kuri buvo išversta į lietuvių kalbą. Ten taip pat rasite ir originalios publikacijos autoriaus nurodytus šaltinius.
Nikola Tesla ir Albertas Einšteinas
Paslaptis
Vienintelė Einšteinio reliatyvumo teorijų vykdomo mokslinio progreso stabdymo ir sąstingio nauda yra tik tokia, kad kol žmonija yra tokia gobši ir nežiūrint į nieką bei nesvarbu kokia kaina pasiryžusi kaupti visus įmanomus turtus, jai geriau neduoti dar galingesnių ginklų, kurių pagalba ji galėtų visiškai susinaikinti.
Neįvykus žmonijos sąmonės evoliucijai, tolimesnis mokslinis progresas kels tik vis didesnį pavojų. Tai faktorius, kuris nusako civilizacijos technologijų išsivystymo lygi ir išmintį, kaip išmintingai civilizacija sugeba naudotis šiomis technologijomis. Kartais gali mokslas ir technologijos vystytis greičiau, nei jų pritaikymo išmintis, kas paprastai baigiasi civilizacijos pražūtimi.
Šiuo atžvilgiu Einšteinas atliko naudingą darbą, galbūt pasibaisėjęs branduoliniu ginklu prie kurio jis pats prisidėjo, kad sustabdyti tolimesnį žmonijos susinaikinimą dar galingesniais ginklais, kurių sukūrimą jis galėjo įžvelgti ir galbūt dėl to visus įtikino į reliatyvistinį pseudomokslą, kad nuvesti žmoniją klaidingu keliu ir tokiu būdu civilizaciją apsaugoti nuo susinaikinimo.
Viename iš interviu tai pabrėžė ir jau senyvo amžiaus Nikola Tesla, kuris ilgą laiką kritikavo Einšteiną dėl eterio. Tačiau vėliau Nikola Tesla pradėjo suvokti Einšteino motyvus ir išmintį, kodėl jis išdrįso visus suklaidinti ir galų gale ir jis pateisino šį Einšteino poelgį.
Nors ir be teigiamų pasekmių, kaip naujų dar galingesnių masinio naikinimo ginklų neatsiradimas šį ilgą laikotarpį, tai sukuria ir kai kurių keblumų, kaip energijos stygių ir karus dėl jos bei badą planetoje. Tai būtų galima išspręsti, jeigu šios teorijos taptų praeitimi. Bet šie karai palyginus yra maži, kokie jie galėtų būti atradus dar galingesnius ginklus.
Galbūt šie genijai buvo teisūs. Greičiausiai mums dar ne laikas eiti šiuo keliu, kol žmonijos sąmonėje neįvyko evoliucija ir ji neišmoko taikiai gyventi turint net didelį griaunamąjį potencialą savose rankose. Kol vyksta karai, neverta net pradėti traukti šių „pagalių“ iš užstrigusių mokslinio progreso „ratų“. Taip pat klausimas ar šio sąstingio neįtakojo ir nežemiškos civilizacijos.
Kai žmonijos sąmonėje įvyks evoliucija ir ji pasieks pakankamą sąmoningumą, kad mokslas galėtų taikiai judėti toliau, aš tikiu, kad ji šias problemas savaime išspręs.
2019 m. redakcija. Vertimas ir „Paslaptis“: Arvydas G..
Šaltiniai ir susijusi medžiaga
- Блеск и нищета Теории относительности Эйнштейна (pagrindinis šaltinis / originalus straipsnis rusų k.)
- Эфиродинамические гипотезы, В. А. Ацюковский (Aciukovskio eterio dinamikos aprašymas)
- [Youtube grojaraštis] Эфир и эфиродинамика АВ (video seminarų ciklas apie eterio dinamiką, grojaraštis).
